Megzti drabužiai moterims ir merginoms.

MEZGIMO MANIJA istorija

Kartais klausiu savęs, kada prasidėjo mano ir „Mezgimo manijos“ istorija. Ar nuo tos dienos, kai supratau, jog nebenoriu švaistyti laiko širdžiai nemielame darbe? Ar anksčiau, kai nusipirkau mezgimo mašiną, kad mano svajonių dizainai taptų realybe? O gal dar anksčiau?

Kai buvau paauglė, norėjau vilkėti madingus drabužius ir puoštis stilingais aksesuarais – tokiais, kokių niekas kitas neturėjo. Mažame mieste nebuvo galimybės rasti tokių rūbų, tad nusprendžiau gamintis juos pati. Pamėginau siūti. Nepatiko. Perėjau prie mezgimo – jį iškart įsimylėjau ir greit įgudau.

Priežastys, kodėl mezgiau, pamažu pradėjo keistis. Vietoje to, kad puoščiausi pati, pradėjau kurti kitiems, kad ir jie jaustųsi pasipuošę. Supratau, jog žmonės yra patys įvairiausi ir jų kūno linijos skiriasi. Pasaulyje yra daugybė skirtingų kūno tipų… o man kaip mezgėjai tai – daugybė jaudinančių iššūkių. Mano draugai ir artimieji pradėjo juokauti, jog tapau mezgimo maniake.

Vėliau atsirado noras kurti universalius, multifunkcinius drabužius: tokius, kuriuos būtų galima apsivilkti ryte, o nusirengti tik vakare ir jie tiktų tiek darbui, tiek poilsiui, tiek pasivaikščiojimams mieste. Mezginius, su kuriais gražiai atrodytų bei patogiai jaustųsi bet kokio kūno tipo žmonės.

Mezgimui užimant vis daugiau mano laiko, teko apsispręsti, ką aukoti – savo aistrą ar darbą. Nusprendžiau nebekovoti su savimi, tad mečiau darbą, o hobį paverčiau verslu.

Dabar aš kasdien keliuosi šeštą ryto ir, nuvežusi dukras į mokyklą, skubu į savo studiją. Didžiąją dienos dalį praleidžiu palinkusi prie mezgimo mašinos. Dirbu viena – mano duris varsto tik matavimams ar daiktų atsiimti atėję klientai. Bet žinote ką, megzti man niekaip nepabosta. Keista, tačiau net ir pagaminusi tūkstančius megztinių, suknelių, sijonų ir palaidinių, kaskart vis dar jaučiu malonų džiugesį gavusi naują užsakymą, naują klientą – naują iššūkį.

Mezgimo manija